Džiaugsmeliai

Aš tiek išsipliurpiu su kolegomis ir paskui dar namie vyrui, kad visai nebeturiu jėgų dar ir parašyti ką nors.

Kaip bebūtų, šiandien pagaliau nutiko keli maži stebuklai.
Pagaliau pirmą kartą per klasės valandėlę mano šeštokai nesimuistė, nevaidino anoniminio alkoholikų klubo narių ir kitaip nesidarkė, kai paprašiau susėsti RATU. Ir kalbėjo. Ir stengėsi klausytis. Ne visada pavyko, bet drausmino vieni kitus, jog kalba tik tas, kas turi kamuoliuką. 

Kitas gi mažas džiaugsmelis - trimestro pabaiga. Čia visada mokiniams džiaugsmas, nes paaiškėja, kas uoliausiai darė namų darbus. O tokių laukia prizai. Geriausių - pramoga su mokytoja, truputį mažiau uolių - valgomas prizas. Taip per tris klases pradžiugintų būna penkiolika. Smagioji dalis man ta, kad nors jie ir vaidina, kad visai čia jiems nerūpi, bet paskui koks vienas kitas vis prašo: "Mokytoja, aš sumokėsiu, bet pasiimkit ir mane" :) O šį trimestą su trim puikiausiais drabštuoliais lėksim į iškylą už miesto :) Kad oras būtų geras.

Na ir paskutinis labai toks glostantis širdį. Šiandien vėl priminiau penktokams, kad manęs nebus savaitę, nes važiuojų į mokymus RM. Tai viena mergaičiukė net pasipiktino, kiek čia aš galiu važinėt, nes jiem nepatinka, kai ateina kita mokytoja.

"Be like tree"

Visai nenoriu nieko smerkti, tiesiog, manau, kad jau metas pasidalinti mane slegiančiu vaizdu mokytojų kambaryje.
Mano mokykloje mokiniai turi savo klases, tad daugelis mokytojų su pundais priemonių keliauja po klases. Visi nelabai patenkinti, bet yra kaip yra.
Esant tokioms sąlygoms, per pertraukas mokytojai renkasi mokytojų kambaryje. Kadangi mokinių/pamokų mažėja, tai bene didžioji dalis dirba per kelias mokyklas. O kurie mokiniai turi pirmenybę? Toje mokykloje, kur yra daugiau pamokų ir paskirti auklėtiniai? O kuo blogesni kiti?

Žinau, kad mano pareiga skleisti gerąją žinią apie mokyklą, bet kartais ima niežtėti smegenys nuo zirzimo mokytojų kambaryje, kaip sunku dirbti, kokie mokiniai nemotyvuoti, ir kaip, pvz., trečiadienis yra kančių diena, nes REIKIA atbūti pamokas mokykloje, kurioje

yra mažiau pamokų. Ir taip kiekvieną pertrauką sėdint mokytojų kambaryje ant sofutės, kad tik nereiktų bendrauti su mokiniais ne per pamokas.
Čia gal tik man naiviai dėliojasi galvoje, kad jei mokytojas būtų motyvuotas vesti pamoką ar bent jau bendrauti, tai gal ir mokiniai parodytų daugiau entuziazmo. Kartais susidaro toks įspūdis, kad jei išvis nebūtų tų baisių ir nieko nenorinčių mokinių, tai pamokas būtų žiauriai lengva vesti :)

Kaip bebūtų, esu be galo dėkinga kolegoms, kurie kas rytą ateina į darbą šypsodamiesi, nors vakare kartais išeina ir jau nusileidusiais lūpų kampučiais.

Naujos akys

Jau kelios savaitės su naujomis akimis :) Suskubau susitvarkyti reikalus dar per rudens atostogas, kad turėčiau keliomis dienomos ilgiau sveikimui. Pati operacija neskausminga ir truko gal penkiolika minučių, o be mirksinčių švieselių beveik nieko nemačiau (valio dideliam minusui, nes kiti mato lazerio įrenginį).
Linksmybės prasidėjo praėjus valandai po procedūros. Perštėjo, degino, dūrė, ašaros tekėjo upeliais. Gulėjau uždangstytais langais ir po anklode. Ruduo nusprendė, kad spalio pabaiga turėtų būti saulėta :) Kaip bebūtų, po dviejų dienų nemalonūs pojūčiai gerokai aprimo, o regėjimas ėmė taisytis.
Praėjus kiek daugiau nei dviem svaitėm vis dar taisau ant nosies nematomus akinius, ir girdžiu "komplimentus", kad su akiniais atrodžiau gražiau :D

P. S. mokiniai sakė, kad be akinių - ne jų mokytoja.

Žaidžiame mokyklą

Dar vasarą galvodama apie vertinimo sistemą nusprendžiau, kad leisiu per trimestrą/semestrą du kartus neatlikti namų darbų. Atrodė logiška, kad už trečiąjį neatliktą namų darbą įpilsiu dvejetą. Apie tai pranešusi mokiniams sulaukiau džiaugsmo bangos, bet pati į tai įkliuvau. Atsirado bent penki mokiniai, kurie nuolat pamiršta atsinešti sąsiuvinį, įsideda ne kalbą, o literatūrą ir pan. Kitaip tariant - aš jų N. D. nematau. O jiems ir taip ne itin puikiai sekasi mokytis.
Pasitarusi su kitomis mokytojomis gavau rekomendacijų nerašyti dvejetų, o bandyti kažką vynioti su kaupiamuoju balu. Deja, deja... Nors ir turi kasdien dvi valandas saviruošos (namų darbų pamokos), jie ir toliau "praslysta" ir net kasdienis VISŲ mokinių (klasėje mokosi 16 vaikų) tikrinimas jokios naudos nedavė.

Išganinga mintis kilo Julijai. Pasiskolinau jos idėją ir šiandien mokiniams pasakiau, kad nusivesiu į teatrą du uoliausiai N. D. atliekančius mokinius ir pakabinau lentelę. Žali plotai - atlikti darbai, geltoni - kažkas bandyta krapštyti, oranžiniai - pamiršau, nepadariau, neturiu. Pradėjome žymėti nuo šiandien, kad visiems būtų lygios galimybės. Kol kas jie tai priėmė džiugiai. Žiūrėsim kas iš to išeis.

P. S. Viena mergaičiukė ir nustebino, ir nudžiugino: "Mokytoja, mokytoja, aš dar niekada nebuvau teatre". O mes Kaune... Ir jai kokie 10 metų... Čia gal tik mano mama mus su broliu po lėlių ir muzikinius teatrus vedžiodavosi visokių užburtų fleitų ir grybų karų žiūrėti?

P. P. S. šiandien vienas triukšmadarys sėdintis gale po kelių mano pastabų pasakė, kad nemėgsta lietuvių kalbos ir mokytojos. Iš priekio gavo bangą triukšmo iš kitų mokinių: "Ką nusikalbi? Čia geriausia mokytoja pasaulyje."

O kad taip būtų iš tikrųjų :) Nors man geras mokytojas viena, o jiems - visai kas kita.

Mokytoja, o koks pamokos uždavinys?

O prireikė kiek daugiau nei dviejų savaičių, kad priprastų prie pamokos uždavinio ir patys apie jį paklaustų. Dar liko padirbėti su sėkmės pajautimu, nes nors ir grįžtam prie uždavinio, jis jiems kažkaip niekaip nesisieja su tuo, ką nuveikėm ir atrodo kaip svetimkūnis. Nors ir užsirašo, kad atsakys į ne mažiau kaip penkis klausimus (iš 10), vis tiek bruzda ir nervinasi, kai gauna pliusą ir tas, kuris teisingai atsakė į 6 klausimus, ir tas, kuris į 9 :)

Šiandien rašė dailyraščiu... Akis galima išsinarinti beskaitant.

P. S. Pagaliau ėmė šiltai gurguliuoti radiatoriai :)

Kokia depresija?

Manau, kad į savaitės pabaigą mano penktokai po truputį tyla, t. y. nebereikia atsistoti visiems, kad nurimtų ir man vis mažiau tenka kelti balsą. Neatmenu galimybės, kad priprantu prie bruzdesio :) Turim penkių auksinių minučių taisyklę, tai šiandien gal šimtą kartų skaičiavau iki 5. Ties 4 nutyla didžioji dalis klasės, ties 5 - įsivyrauja tyla, bet nelabai ilgam :)

Jau antra naktis sapnuoju mokyklą ir mokinius. Lyg ir ne košmarai, bet vis kažkokią įtampą nubudusi jaučiu - tartum kažko nespėjau ar kažką negerai padariau. Reiktų mesti įprotį prieš miegą ruoštis pamokoms.

Taikiau šiandien pirkinių terapiją: du švarkai, du sijonai, šalikas, palaidinė, batai ir sagė. Palengvėjo.

P. S. Kokios dar rudeninės depresijos ir zirzimas, kad nėra saulės? Matėt, kokie geltoni ir raudoni medžių lapai?

Džiugenos

Šiandien viena penktokų klasė - kaip bičių avilys, mat vienai mergaitei šeštokas padovanojo rožę. Penktokas: "Mokytoja, taigi žiauru, ŠEŠTOKAS... Gi vyresnis."
Bandau nekrizenti ir klausiu, ar jo paties tėvai vienodo amžiaus. Pasirodo, mama ketveriais metais jaunesnė. Klausiu, ar čia žiauru? Sako, kad ne ir susimąsto :)

***
Dar viena džiugena buvo per saviruošą (pas mus mokykloje po pamokų vaikai dvi valandas ruošia namų darbus su mokytoju), vaikai skaitė padavimą apie Gedimino sapną. Prieina Tauras ir baksnoja pirštu į vadovėlį: "Tamsta, žiūrėkit. Čia parašyta, kad užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant kalno. Bet aš tai prisikėliau. Turiu devynis gyvenimus kaip katė."

***
Skaitau penktokiukų šiandienos diktantus: "Drugelių pjauti išėjo visi, nes rugiapjūtės dieną ir akmuo kruta."
Vargšai drugeliai.