Antras sekmadienis

Kažkaip labai daug džiaugsmo buvo, kai pamačiau, kad turėsiu laisvus pirmadienius. Deja, tą džiaugsmą kažkas nuo vakar pietų ėmė naikinti. Šiandien susivokiau, kad jau antra dieną jaučiu pirmadienio nerimą :D Čia toks jausmas, kuris užpuola sekmadieniui artėjant į pabaigą.

Kaip bebūtų keista, bet nuotaiką pataisė pasiruošimas pamokoms. O ko nesidžiaugti - sakmės, padavimai, laumės, kaukai ir kiti magic dalykėliai. Protėvių dovanos :) 



http://www.youtube.com/watch?v=8iFPoG6Jxks

Pabaiga ir pradžia

Kar ir kaip sunku buvo kasdien keltis 6 ryto ir perštinčiom nuo miego trūkumo akim vairuot 45 min. iki mokyklos Baltojoje Vokėje, bet labai pasiilgsiu to truputį magiško vaizdo, kai išsiraitai iš Vilniaus ties Pagiriais ir tave pasitinka brėkštantis rytas. Kas rytą jausdavausi kaip kokiam boben šūden filme - garsi muzika, tekanti saulė, lengvai krintantys auksiniai lapai arba viską užklojantis tirštas pieniškas rūkas. Paskutinį rytą gavau savotišką atsisveikinimo dovaną - tekant saulei po pirmosios rudeninės šalnos viskas buvo apgaubta grakštaus šerkšno.

Paskutinę darbo dieną buvo sukarpytas mano Baltosios Vokės “Šilo” vidurinės darbo pažymėjimas ir parašytas naujas prašymas priimti dirbti - Generolo J. Plechavičiaus kadetų mokykloje. Su šūsnimi atsiveikino atvirukų nuo šeštokių ir truputį skaudančia širdimi palikau savo neklaužadas Vokėje, ir po dviejų valandų kelio įpuoliau į visai kitokią, šurmuliuojančią, aktyvią, smalsią, mandagią, guvią minią. Suprantu, kad pasprukau vos pasitaikius progai, bet viduj krykščiu iš džiaugsmo - šitie vaikai NORI - draugauti, būti, dalintis, svajoti, kurti… ir truputį mokytis :)

Jie nieko nenori?

Praėjo beveik mėnuo. Netikėtai atsirado kita mokykla – mano bilietas namo, į Kauną. Žinoma, streso ir kitų nemalonių jausmų daug, bet, esu tikra, kad verta. Po truputį susibendrauju su savo auklėtiniais Baltojoje Vokėje. Savotiškai gaila palikti šitą kunkuliuojantį, triukšmingą ir dėmesio norintį katilą. Pastaruoju metu vis mąstau apie dažną mokytojų posakį “Jie nieko nenori”. Jie nori, bet kitas klausimas – ar man galima jiems tai suteikti.

Leidau išsirinkti auklėtiniams filmą. Būtų naivu tikėtis, kad jie norėtų žiūrėtų kokį dokumentinį ar istorinį filmą. Abi pamokas prasėdėjau kaip ant adatų, kad tik neįeitų kokia kita mokytoja, kai auklėtiniai net sulindę į ekraną žiūrėjo “Patį baisiausią filmą”. Pirmą kartą klasėje dvi pamokas buvo tyla. Gaila, kad per šią pamoką liko nuskriausti du mokiniai, kurie būtų geriau linksniavę, nei žiūrėję filmą.

Taip, tai niekuo nesusiję su programa. Taip, ten daug nesąmonių ir vulgarių dalykų, bet stengiuosi suprasti, kas jiems įdomu. Kita vertus, tai puiki medžiaga pakalbėti apie ironiją, parodiją, hiperboles ir kitas menines priemones. Ir pakalbėjome. Kažkiek :)

P. S. Liko dvi dienos iki grįžimo namo.

Kasdien į karą

Jau įpusėjo antra savaitė su šiokiais tokiais emociniais pliūpsniais. Palaipsniui atrandu, kaip suvaldyti ir sudominti mokinius. Na, bent jau trumpam. 
Esu gerokai nusileidusi ant žemės, tiksliau – nuleista. Mano mokomas dalykas dabar yra mažiausia bėda. Man nuolat reikia priminti, kad pamokoje kalbama lietuviškai, reikia visaip apgaudinėti ir žaisti, kad bent 15 minučių vyktų darbas. Jei bandau kažką įdomiau pateikti, pasipila pašaipos: “Oi, mokytoja, ir vėl spalvoti lapukai”. Jei noriu, kad bent kiek pajudėtų iš savo vietų, gaunu zirzimo bangą, kaip jie su tuo ar anuo nesėdės, kaip nori likti savo vietoje ir panašiai. Būna dienų, kai suprantu, jog mano kantrybė - geležinė.
Jie žiauriai greitai susinervina, suglamžo lapą, jei neprieini, kai kviečia. O kviečia visi vieni metu.

Labai noriu niekada nekelti balso, nes tai man kelia stresą, tačiau tenka. Šiandien man buvo pasiūlyta “atsipisti”.

Aišku, yra ir puikių mokinių. Sakydama puikių, turiu omeny, kurie stengiasi mokytis. Kaip bebūtų gaila, nors ir mokosi lietuviškoje mokykloje, rašydami ir kalbėdami daro labai daug klaidų, sunkiai skaito. 
Na, bent KAŽKO išmokysiu, tik labai sunku susitaikyti su zirzimu, kai klaidos vis kartojamos ir kartojamos, o pabandžius vėl primint taisykles gauni atgal - "TAIGI JAU MOKĖMĖS".
Regis, jie nešioja nematomus šalmus, kurie saugo nuo informacijos patekimo į smegenis. Baisiausia, kad kalbu taip, kaip kalbėjo mano mokytojai mūsų klasei. O mums tada atrodė, kad visai neblogai mokomės. 
p. s. pavarčiau senus savo sąsiuvinius - tikrai neblogai mokėmės :D

Big Day

Pirmadienio rytas. Beveik nemiegojau. Kažkaip keistai veikia kaimo tyla ir nauja lova. Apsistojau už kelių šimtų metrų nuo abiejų Baltosios Vokės mokyklų, tad keliuku judantys uniformomis pasipuošę mokinukai nuteikia šventiškai.

Ateinu valanda anksčiau, tačiau mokykla jau duzgia. Susiduriu su pirmaisiais smalsiais žvilgsniais. Galiausiai vienas auklėtinių įsidrąsina paklausti – jus geografijos ar lietuvių kalbos mokytoja? Lengvas šokas – jie visi tarpsavyje kalbasi rusiškai. Pirmasis išbandymas – vienas mokinys prisistato ne savo vardu, tačiau mokytoja apie tai buvo įspėjusi.

Mokytojų kolektyvas atrodo gana draugiškas ir darnus, bet turbūt tikėjausi daugiau pagalbos. Apie mentoriaus skyrimą dar nieko negirdėjau. Visko turiu klausti ir ieškoti pati. Dar nieko nežinau apie dienynus, neturiu klasių sąrašų.

Renkuosi mokyti!?

Tikriausiai tik šiandien popiet besipakuodama lagaminus suvokiau, ką man reiškia sprendimas – galiu važiuoti mokyti bet kur. Save vis raminau – penktadieniais grįšiu namo, o ir darbo sutartis tik metams, nes išleidžiu mokytoją į stažuotę. Nors ir stengiausi pasiimti tik reikalingiausius daiktus, tačiau užkimšau visą bagažinę ir galinę sėdynę. Savotiškas dejavu – jaučiuosi kaip pirmame kurse, kai reikėjo iš Kauno kraustytis į sostinę su mintimi, jog gyvensiu laikinai.