Praėjo beveik
mėnuo. Netikėtai atsirado kita mokykla – mano bilietas namo, į Kauną.
Žinoma, streso ir kitų nemalonių jausmų daug, bet, esu tikra, kad verta.
Po truputį susibendrauju su savo auklėtiniais Baltojoje Vokėje.
Savotiškai gaila palikti šitą kunkuliuojantį, triukšmingą ir dėmesio
norintį katilą. Pastaruoju metu vis mąstau apie dažną mokytojų posakį
“Jie nieko nenori”. Jie nori, bet kitas klausimas – ar man galima jiems
tai suteikti.
Leidau
išsirinkti auklėtiniams filmą. Būtų naivu tikėtis, kad jie norėtų
žiūrėtų kokį dokumentinį ar istorinį filmą. Abi pamokas prasėdėjau kaip
ant adatų, kad tik neįeitų kokia kita mokytoja, kai auklėtiniai net
sulindę į ekraną žiūrėjo “Patį baisiausią filmą”. Pirmą kartą klasėje
dvi pamokas buvo tyla. Gaila, kad per šią pamoką liko nuskriausti du mokiniai, kurie būtų geriau linksniavę, nei žiūrėję filmą.
Taip, tai
niekuo nesusiję su programa. Taip, ten daug nesąmonių ir vulgarių
dalykų, bet stengiuosi suprasti, kas jiems įdomu. Kita vertus, tai puiki
medžiaga pakalbėti apie ironiją, parodiją, hiperboles ir kitas menines
priemones. Ir pakalbėjome. Kažkiek :)
P. S. Liko dvi dienos iki grįžimo namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą