Žaidžiame mokyklą

Dar vasarą galvodama apie vertinimo sistemą nusprendžiau, kad leisiu per trimestrą/semestrą du kartus neatlikti namų darbų. Atrodė logiška, kad už trečiąjį neatliktą namų darbą įpilsiu dvejetą. Apie tai pranešusi mokiniams sulaukiau džiaugsmo bangos, bet pati į tai įkliuvau. Atsirado bent penki mokiniai, kurie nuolat pamiršta atsinešti sąsiuvinį, įsideda ne kalbą, o literatūrą ir pan. Kitaip tariant - aš jų N. D. nematau. O jiems ir taip ne itin puikiai sekasi mokytis.
Pasitarusi su kitomis mokytojomis gavau rekomendacijų nerašyti dvejetų, o bandyti kažką vynioti su kaupiamuoju balu. Deja, deja... Nors ir turi kasdien dvi valandas saviruošos (namų darbų pamokos), jie ir toliau "praslysta" ir net kasdienis VISŲ mokinių (klasėje mokosi 16 vaikų) tikrinimas jokios naudos nedavė.

Išganinga mintis kilo Julijai. Pasiskolinau jos idėją ir šiandien mokiniams pasakiau, kad nusivesiu į teatrą du uoliausiai N. D. atliekančius mokinius ir pakabinau lentelę. Žali plotai - atlikti darbai, geltoni - kažkas bandyta krapštyti, oranžiniai - pamiršau, nepadariau, neturiu. Pradėjome žymėti nuo šiandien, kad visiems būtų lygios galimybės. Kol kas jie tai priėmė džiugiai. Žiūrėsim kas iš to išeis.

P. S. Viena mergaičiukė ir nustebino, ir nudžiugino: "Mokytoja, mokytoja, aš dar niekada nebuvau teatre". O mes Kaune... Ir jai kokie 10 metų... Čia gal tik mano mama mus su broliu po lėlių ir muzikinius teatrus vedžiodavosi visokių užburtų fleitų ir grybų karų žiūrėti?

P. P. S. šiandien vienas triukšmadarys sėdintis gale po kelių mano pastabų pasakė, kad nemėgsta lietuvių kalbos ir mokytojos. Iš priekio gavo bangą triukšmo iš kitų mokinių: "Ką nusikalbi? Čia geriausia mokytoja pasaulyje."

O kad taip būtų iš tikrųjų :) Nors man geras mokytojas viena, o jiems - visai kas kita.

Mokytoja, o koks pamokos uždavinys?

O prireikė kiek daugiau nei dviejų savaičių, kad priprastų prie pamokos uždavinio ir patys apie jį paklaustų. Dar liko padirbėti su sėkmės pajautimu, nes nors ir grįžtam prie uždavinio, jis jiems kažkaip niekaip nesisieja su tuo, ką nuveikėm ir atrodo kaip svetimkūnis. Nors ir užsirašo, kad atsakys į ne mažiau kaip penkis klausimus (iš 10), vis tiek bruzda ir nervinasi, kai gauna pliusą ir tas, kuris teisingai atsakė į 6 klausimus, ir tas, kuris į 9 :)

Šiandien rašė dailyraščiu... Akis galima išsinarinti beskaitant.

P. S. Pagaliau ėmė šiltai gurguliuoti radiatoriai :)

Kokia depresija?

Manau, kad į savaitės pabaigą mano penktokai po truputį tyla, t. y. nebereikia atsistoti visiems, kad nurimtų ir man vis mažiau tenka kelti balsą. Neatmenu galimybės, kad priprantu prie bruzdesio :) Turim penkių auksinių minučių taisyklę, tai šiandien gal šimtą kartų skaičiavau iki 5. Ties 4 nutyla didžioji dalis klasės, ties 5 - įsivyrauja tyla, bet nelabai ilgam :)

Jau antra naktis sapnuoju mokyklą ir mokinius. Lyg ir ne košmarai, bet vis kažkokią įtampą nubudusi jaučiu - tartum kažko nespėjau ar kažką negerai padariau. Reiktų mesti įprotį prieš miegą ruoštis pamokoms.

Taikiau šiandien pirkinių terapiją: du švarkai, du sijonai, šalikas, palaidinė, batai ir sagė. Palengvėjo.

P. S. Kokios dar rudeninės depresijos ir zirzimas, kad nėra saulės? Matėt, kokie geltoni ir raudoni medžių lapai?

Džiugenos

Šiandien viena penktokų klasė - kaip bičių avilys, mat vienai mergaitei šeštokas padovanojo rožę. Penktokas: "Mokytoja, taigi žiauru, ŠEŠTOKAS... Gi vyresnis."
Bandau nekrizenti ir klausiu, ar jo paties tėvai vienodo amžiaus. Pasirodo, mama ketveriais metais jaunesnė. Klausiu, ar čia žiauru? Sako, kad ne ir susimąsto :)

***
Dar viena džiugena buvo per saviruošą (pas mus mokykloje po pamokų vaikai dvi valandas ruošia namų darbus su mokytoju), vaikai skaitė padavimą apie Gedimino sapną. Prieina Tauras ir baksnoja pirštu į vadovėlį: "Tamsta, žiūrėkit. Čia parašyta, kad užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant kalno. Bet aš tai prisikėliau. Turiu devynis gyvenimus kaip katė."

***
Skaitau penktokiukų šiandienos diktantus: "Drugelių pjauti išėjo visi, nes rugiapjūtės dieną ir akmuo kruta."
Vargšai drugeliai.

Pratybų labirintai

Kadangi iš vadovėlio atlikti užduotis ne visada smagu, o prikopijuoti kiekvienai pamokai užduočių nelabai yra galimybių, nusprendžiau, kad pratybų sąsiuviniai mokinukams visai pravers. Kadangi penktokėliai jau turėjo visokių skirtingų prisipirkę, nutariau, kad man reikia išrinkti, kurios gi tinkamiausios. Užsukusi į vieną knygynų susidūriau su testų, uždavinynų, diktantų knygų ir visokių "šakarmakarišmokgreitai" leidinių SIENA.

Pagal vadovėlį - net keli pratybų sąsiuviniai. Pasikviečiu į pagalbą pardavėją. Vartom, skaitom - skirtingi, bet lyg ir abu tinka. Prisijungia dar viena pardavėja, kuri paaiškina, kad čia kažkoks naujas leidimas, bet nežino, kurio tiksliai reikia prie mano vadovėlių. Nusiperku jau matytą.
Susivilioju testais ir užduotimis. Piniginė paplonėja.

Galiausiai imu ieškoti V. Dobrovolskienės diktantų knygos penktokams. Ketvirtokams yra, vyresniems yra - penktokams - ne. Nepasiduodu, kažkaip gi gaila mokėti už pristatymą į paštą 8 Lt, kai pats leidinys gal 12 Lt kainuoja. Kaip bebūtų tuo mano penktadienio pasilakstymas po knygynus baigiasi.

Šiandien nutariau užsukti į tą senutėlį Kalniečiuose esantį akademinį knygyną, kur pati būdama mokinė kaip į kokią pratybų stebuklingą šalį traukdavau su bendraklasiais rugsėjį. Mano nuostabai - jo nebėra. Ir nebus.

Paskutinė viltis - šalia esantis prekybcentris su dar vienu knygynu. Čia ir vėl - ketvirtokams ir šeštokams - ko tik nori, o penktokams viena vienintelė neaiški diktantų knygelė 5-12 kl. Pirmą kartą girdimos autorės, bet recenzavo Župerkos, tad ir vėl susigundau.

P. S. Penktadienio pratybų sąsiuvinius ir testų knygas palikau mokytojų dienos vakarėlio šventimo vietoje. Tikriausiai palikčiau ir galvą kur nors, jei nebūtų pritvirtinta prie kaklo.

Apie čiabatas ir čiabatus

Skaitėm šiandien su penktokais sakmę ir bandėm aiškintis, kas tos vertybės. Tekstas:

"Viens turtingas tėvas mirdams sūnui savo pasakęs:
– Niekam „padėk dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk ir tankiai valgyk duoną su medum.
Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdams stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart  į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt.
Viens žinovs jam pasakęs, ką tie jo tėvo žodžiai nužym. Niekam „padėk dievs“ nesakyt yra tai: eiti prė darbo anksčiausia, pirma kitų, kad nė vienam nereikėtų sakyt „padėk dievs“.
Vis naujais čebatais dėvėt yra tai: kada būsi dėvėjęs su čebatais, nepamesti purvinų, bet nučystyt, nušveist, padėti į vietą – kad kada ausies, vel būtų kaip nauji.
Tankiai valgyt duoną su medum yra tai: niekada nevalgyk, kol nėsi išalkęs, o kada būsi išalkęs, kad ir duoną su druska pasisūdydams valgysi, tai teip pat bus gardi, kaip ir su medum.
Teip tas sūnus paklausęs to žinovo išaiškinimų savo tėvo prisakymų ir prasigyvenęs, palikęs turtingas."
Užrašė Matas Slančiauskas apie 1893 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.

Aiškinamės nežinomus žodžius, klausiu, kas yra "čiabatai". Viena mokinė beveik virsta iš suolo: "Mokytoja, mokytoja, aš žinau! Čia tokia duona."

O ką, man irgi itališka virtuvė prie širdies :D

P. S. ryt šaškių čempionate dalyvaujam prieš mokinius :)