"Be like tree"

Visai nenoriu nieko smerkti, tiesiog, manau, kad jau metas pasidalinti mane slegiančiu vaizdu mokytojų kambaryje.
Mano mokykloje mokiniai turi savo klases, tad daugelis mokytojų su pundais priemonių keliauja po klases. Visi nelabai patenkinti, bet yra kaip yra.
Esant tokioms sąlygoms, per pertraukas mokytojai renkasi mokytojų kambaryje. Kadangi mokinių/pamokų mažėja, tai bene didžioji dalis dirba per kelias mokyklas. O kurie mokiniai turi pirmenybę? Toje mokykloje, kur yra daugiau pamokų ir paskirti auklėtiniai? O kuo blogesni kiti?

Žinau, kad mano pareiga skleisti gerąją žinią apie mokyklą, bet kartais ima niežtėti smegenys nuo zirzimo mokytojų kambaryje, kaip sunku dirbti, kokie mokiniai nemotyvuoti, ir kaip, pvz., trečiadienis yra kančių diena, nes REIKIA atbūti pamokas mokykloje, kurioje

yra mažiau pamokų. Ir taip kiekvieną pertrauką sėdint mokytojų kambaryje ant sofutės, kad tik nereiktų bendrauti su mokiniais ne per pamokas.
Čia gal tik man naiviai dėliojasi galvoje, kad jei mokytojas būtų motyvuotas vesti pamoką ar bent jau bendrauti, tai gal ir mokiniai parodytų daugiau entuziazmo. Kartais susidaro toks įspūdis, kad jei išvis nebūtų tų baisių ir nieko nenorinčių mokinių, tai pamokas būtų žiauriai lengva vesti :)

Kaip bebūtų, esu be galo dėkinga kolegoms, kurie kas rytą ateina į darbą šypsodamiesi, nors vakare kartais išeina ir jau nusileidusiais lūpų kampučiais.

Naujos akys

Jau kelios savaitės su naujomis akimis :) Suskubau susitvarkyti reikalus dar per rudens atostogas, kad turėčiau keliomis dienomos ilgiau sveikimui. Pati operacija neskausminga ir truko gal penkiolika minučių, o be mirksinčių švieselių beveik nieko nemačiau (valio dideliam minusui, nes kiti mato lazerio įrenginį).
Linksmybės prasidėjo praėjus valandai po procedūros. Perštėjo, degino, dūrė, ašaros tekėjo upeliais. Gulėjau uždangstytais langais ir po anklode. Ruduo nusprendė, kad spalio pabaiga turėtų būti saulėta :) Kaip bebūtų, po dviejų dienų nemalonūs pojūčiai gerokai aprimo, o regėjimas ėmė taisytis.
Praėjus kiek daugiau nei dviem svaitėm vis dar taisau ant nosies nematomus akinius, ir girdžiu "komplimentus", kad su akiniais atrodžiau gražiau :D

P. S. mokiniai sakė, kad be akinių - ne jų mokytoja.

Žaidžiame mokyklą

Dar vasarą galvodama apie vertinimo sistemą nusprendžiau, kad leisiu per trimestrą/semestrą du kartus neatlikti namų darbų. Atrodė logiška, kad už trečiąjį neatliktą namų darbą įpilsiu dvejetą. Apie tai pranešusi mokiniams sulaukiau džiaugsmo bangos, bet pati į tai įkliuvau. Atsirado bent penki mokiniai, kurie nuolat pamiršta atsinešti sąsiuvinį, įsideda ne kalbą, o literatūrą ir pan. Kitaip tariant - aš jų N. D. nematau. O jiems ir taip ne itin puikiai sekasi mokytis.
Pasitarusi su kitomis mokytojomis gavau rekomendacijų nerašyti dvejetų, o bandyti kažką vynioti su kaupiamuoju balu. Deja, deja... Nors ir turi kasdien dvi valandas saviruošos (namų darbų pamokos), jie ir toliau "praslysta" ir net kasdienis VISŲ mokinių (klasėje mokosi 16 vaikų) tikrinimas jokios naudos nedavė.

Išganinga mintis kilo Julijai. Pasiskolinau jos idėją ir šiandien mokiniams pasakiau, kad nusivesiu į teatrą du uoliausiai N. D. atliekančius mokinius ir pakabinau lentelę. Žali plotai - atlikti darbai, geltoni - kažkas bandyta krapštyti, oranžiniai - pamiršau, nepadariau, neturiu. Pradėjome žymėti nuo šiandien, kad visiems būtų lygios galimybės. Kol kas jie tai priėmė džiugiai. Žiūrėsim kas iš to išeis.

P. S. Viena mergaičiukė ir nustebino, ir nudžiugino: "Mokytoja, mokytoja, aš dar niekada nebuvau teatre". O mes Kaune... Ir jai kokie 10 metų... Čia gal tik mano mama mus su broliu po lėlių ir muzikinius teatrus vedžiodavosi visokių užburtų fleitų ir grybų karų žiūrėti?

P. P. S. šiandien vienas triukšmadarys sėdintis gale po kelių mano pastabų pasakė, kad nemėgsta lietuvių kalbos ir mokytojos. Iš priekio gavo bangą triukšmo iš kitų mokinių: "Ką nusikalbi? Čia geriausia mokytoja pasaulyje."

O kad taip būtų iš tikrųjų :) Nors man geras mokytojas viena, o jiems - visai kas kita.

Mokytoja, o koks pamokos uždavinys?

O prireikė kiek daugiau nei dviejų savaičių, kad priprastų prie pamokos uždavinio ir patys apie jį paklaustų. Dar liko padirbėti su sėkmės pajautimu, nes nors ir grįžtam prie uždavinio, jis jiems kažkaip niekaip nesisieja su tuo, ką nuveikėm ir atrodo kaip svetimkūnis. Nors ir užsirašo, kad atsakys į ne mažiau kaip penkis klausimus (iš 10), vis tiek bruzda ir nervinasi, kai gauna pliusą ir tas, kuris teisingai atsakė į 6 klausimus, ir tas, kuris į 9 :)

Šiandien rašė dailyraščiu... Akis galima išsinarinti beskaitant.

P. S. Pagaliau ėmė šiltai gurguliuoti radiatoriai :)

Kokia depresija?

Manau, kad į savaitės pabaigą mano penktokai po truputį tyla, t. y. nebereikia atsistoti visiems, kad nurimtų ir man vis mažiau tenka kelti balsą. Neatmenu galimybės, kad priprantu prie bruzdesio :) Turim penkių auksinių minučių taisyklę, tai šiandien gal šimtą kartų skaičiavau iki 5. Ties 4 nutyla didžioji dalis klasės, ties 5 - įsivyrauja tyla, bet nelabai ilgam :)

Jau antra naktis sapnuoju mokyklą ir mokinius. Lyg ir ne košmarai, bet vis kažkokią įtampą nubudusi jaučiu - tartum kažko nespėjau ar kažką negerai padariau. Reiktų mesti įprotį prieš miegą ruoštis pamokoms.

Taikiau šiandien pirkinių terapiją: du švarkai, du sijonai, šalikas, palaidinė, batai ir sagė. Palengvėjo.

P. S. Kokios dar rudeninės depresijos ir zirzimas, kad nėra saulės? Matėt, kokie geltoni ir raudoni medžių lapai?

Džiugenos

Šiandien viena penktokų klasė - kaip bičių avilys, mat vienai mergaitei šeštokas padovanojo rožę. Penktokas: "Mokytoja, taigi žiauru, ŠEŠTOKAS... Gi vyresnis."
Bandau nekrizenti ir klausiu, ar jo paties tėvai vienodo amžiaus. Pasirodo, mama ketveriais metais jaunesnė. Klausiu, ar čia žiauru? Sako, kad ne ir susimąsto :)

***
Dar viena džiugena buvo per saviruošą (pas mus mokykloje po pamokų vaikai dvi valandas ruošia namų darbus su mokytoju), vaikai skaitė padavimą apie Gedimino sapną. Prieina Tauras ir baksnoja pirštu į vadovėlį: "Tamsta, žiūrėkit. Čia parašyta, kad užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant kalno. Bet aš tai prisikėliau. Turiu devynis gyvenimus kaip katė."

***
Skaitau penktokiukų šiandienos diktantus: "Drugelių pjauti išėjo visi, nes rugiapjūtės dieną ir akmuo kruta."
Vargšai drugeliai.

Pratybų labirintai

Kadangi iš vadovėlio atlikti užduotis ne visada smagu, o prikopijuoti kiekvienai pamokai užduočių nelabai yra galimybių, nusprendžiau, kad pratybų sąsiuviniai mokinukams visai pravers. Kadangi penktokėliai jau turėjo visokių skirtingų prisipirkę, nutariau, kad man reikia išrinkti, kurios gi tinkamiausios. Užsukusi į vieną knygynų susidūriau su testų, uždavinynų, diktantų knygų ir visokių "šakarmakarišmokgreitai" leidinių SIENA.

Pagal vadovėlį - net keli pratybų sąsiuviniai. Pasikviečiu į pagalbą pardavėją. Vartom, skaitom - skirtingi, bet lyg ir abu tinka. Prisijungia dar viena pardavėja, kuri paaiškina, kad čia kažkoks naujas leidimas, bet nežino, kurio tiksliai reikia prie mano vadovėlių. Nusiperku jau matytą.
Susivilioju testais ir užduotimis. Piniginė paplonėja.

Galiausiai imu ieškoti V. Dobrovolskienės diktantų knygos penktokams. Ketvirtokams yra, vyresniems yra - penktokams - ne. Nepasiduodu, kažkaip gi gaila mokėti už pristatymą į paštą 8 Lt, kai pats leidinys gal 12 Lt kainuoja. Kaip bebūtų tuo mano penktadienio pasilakstymas po knygynus baigiasi.

Šiandien nutariau užsukti į tą senutėlį Kalniečiuose esantį akademinį knygyną, kur pati būdama mokinė kaip į kokią pratybų stebuklingą šalį traukdavau su bendraklasiais rugsėjį. Mano nuostabai - jo nebėra. Ir nebus.

Paskutinė viltis - šalia esantis prekybcentris su dar vienu knygynu. Čia ir vėl - ketvirtokams ir šeštokams - ko tik nori, o penktokams viena vienintelė neaiški diktantų knygelė 5-12 kl. Pirmą kartą girdimos autorės, bet recenzavo Župerkos, tad ir vėl susigundau.

P. S. Penktadienio pratybų sąsiuvinius ir testų knygas palikau mokytojų dienos vakarėlio šventimo vietoje. Tikriausiai palikčiau ir galvą kur nors, jei nebūtų pritvirtinta prie kaklo.

Apie čiabatas ir čiabatus

Skaitėm šiandien su penktokais sakmę ir bandėm aiškintis, kas tos vertybės. Tekstas:

"Viens turtingas tėvas mirdams sūnui savo pasakęs:
– Niekam „padėk dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk ir tankiai valgyk duoną su medum.
Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdams stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart  į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt.
Viens žinovs jam pasakęs, ką tie jo tėvo žodžiai nužym. Niekam „padėk dievs“ nesakyt yra tai: eiti prė darbo anksčiausia, pirma kitų, kad nė vienam nereikėtų sakyt „padėk dievs“.
Vis naujais čebatais dėvėt yra tai: kada būsi dėvėjęs su čebatais, nepamesti purvinų, bet nučystyt, nušveist, padėti į vietą – kad kada ausies, vel būtų kaip nauji.
Tankiai valgyt duoną su medum yra tai: niekada nevalgyk, kol nėsi išalkęs, o kada būsi išalkęs, kad ir duoną su druska pasisūdydams valgysi, tai teip pat bus gardi, kaip ir su medum.
Teip tas sūnus paklausęs to žinovo išaiškinimų savo tėvo prisakymų ir prasigyvenęs, palikęs turtingas."
Užrašė Matas Slančiauskas apie 1893 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.

Aiškinamės nežinomus žodžius, klausiu, kas yra "čiabatai". Viena mokinė beveik virsta iš suolo: "Mokytoja, mokytoja, aš žinau! Čia tokia duona."

O ką, man irgi itališka virtuvė prie širdies :D

P. S. ryt šaškių čempionate dalyvaujam prieš mokinius :)

Antras sekmadienis

Kažkaip labai daug džiaugsmo buvo, kai pamačiau, kad turėsiu laisvus pirmadienius. Deja, tą džiaugsmą kažkas nuo vakar pietų ėmė naikinti. Šiandien susivokiau, kad jau antra dieną jaučiu pirmadienio nerimą :D Čia toks jausmas, kuris užpuola sekmadieniui artėjant į pabaigą.

Kaip bebūtų keista, bet nuotaiką pataisė pasiruošimas pamokoms. O ko nesidžiaugti - sakmės, padavimai, laumės, kaukai ir kiti magic dalykėliai. Protėvių dovanos :) 



http://www.youtube.com/watch?v=8iFPoG6Jxks

Pabaiga ir pradžia

Kar ir kaip sunku buvo kasdien keltis 6 ryto ir perštinčiom nuo miego trūkumo akim vairuot 45 min. iki mokyklos Baltojoje Vokėje, bet labai pasiilgsiu to truputį magiško vaizdo, kai išsiraitai iš Vilniaus ties Pagiriais ir tave pasitinka brėkštantis rytas. Kas rytą jausdavausi kaip kokiam boben šūden filme - garsi muzika, tekanti saulė, lengvai krintantys auksiniai lapai arba viską užklojantis tirštas pieniškas rūkas. Paskutinį rytą gavau savotišką atsisveikinimo dovaną - tekant saulei po pirmosios rudeninės šalnos viskas buvo apgaubta grakštaus šerkšno.

Paskutinę darbo dieną buvo sukarpytas mano Baltosios Vokės “Šilo” vidurinės darbo pažymėjimas ir parašytas naujas prašymas priimti dirbti - Generolo J. Plechavičiaus kadetų mokykloje. Su šūsnimi atsiveikino atvirukų nuo šeštokių ir truputį skaudančia širdimi palikau savo neklaužadas Vokėje, ir po dviejų valandų kelio įpuoliau į visai kitokią, šurmuliuojančią, aktyvią, smalsią, mandagią, guvią minią. Suprantu, kad pasprukau vos pasitaikius progai, bet viduj krykščiu iš džiaugsmo - šitie vaikai NORI - draugauti, būti, dalintis, svajoti, kurti… ir truputį mokytis :)

Jie nieko nenori?

Praėjo beveik mėnuo. Netikėtai atsirado kita mokykla – mano bilietas namo, į Kauną. Žinoma, streso ir kitų nemalonių jausmų daug, bet, esu tikra, kad verta. Po truputį susibendrauju su savo auklėtiniais Baltojoje Vokėje. Savotiškai gaila palikti šitą kunkuliuojantį, triukšmingą ir dėmesio norintį katilą. Pastaruoju metu vis mąstau apie dažną mokytojų posakį “Jie nieko nenori”. Jie nori, bet kitas klausimas – ar man galima jiems tai suteikti.

Leidau išsirinkti auklėtiniams filmą. Būtų naivu tikėtis, kad jie norėtų žiūrėtų kokį dokumentinį ar istorinį filmą. Abi pamokas prasėdėjau kaip ant adatų, kad tik neįeitų kokia kita mokytoja, kai auklėtiniai net sulindę į ekraną žiūrėjo “Patį baisiausią filmą”. Pirmą kartą klasėje dvi pamokas buvo tyla. Gaila, kad per šią pamoką liko nuskriausti du mokiniai, kurie būtų geriau linksniavę, nei žiūrėję filmą.

Taip, tai niekuo nesusiję su programa. Taip, ten daug nesąmonių ir vulgarių dalykų, bet stengiuosi suprasti, kas jiems įdomu. Kita vertus, tai puiki medžiaga pakalbėti apie ironiją, parodiją, hiperboles ir kitas menines priemones. Ir pakalbėjome. Kažkiek :)

P. S. Liko dvi dienos iki grįžimo namo.

Kasdien į karą

Jau įpusėjo antra savaitė su šiokiais tokiais emociniais pliūpsniais. Palaipsniui atrandu, kaip suvaldyti ir sudominti mokinius. Na, bent jau trumpam. 
Esu gerokai nusileidusi ant žemės, tiksliau – nuleista. Mano mokomas dalykas dabar yra mažiausia bėda. Man nuolat reikia priminti, kad pamokoje kalbama lietuviškai, reikia visaip apgaudinėti ir žaisti, kad bent 15 minučių vyktų darbas. Jei bandau kažką įdomiau pateikti, pasipila pašaipos: “Oi, mokytoja, ir vėl spalvoti lapukai”. Jei noriu, kad bent kiek pajudėtų iš savo vietų, gaunu zirzimo bangą, kaip jie su tuo ar anuo nesėdės, kaip nori likti savo vietoje ir panašiai. Būna dienų, kai suprantu, jog mano kantrybė - geležinė.
Jie žiauriai greitai susinervina, suglamžo lapą, jei neprieini, kai kviečia. O kviečia visi vieni metu.

Labai noriu niekada nekelti balso, nes tai man kelia stresą, tačiau tenka. Šiandien man buvo pasiūlyta “atsipisti”.

Aišku, yra ir puikių mokinių. Sakydama puikių, turiu omeny, kurie stengiasi mokytis. Kaip bebūtų gaila, nors ir mokosi lietuviškoje mokykloje, rašydami ir kalbėdami daro labai daug klaidų, sunkiai skaito. 
Na, bent KAŽKO išmokysiu, tik labai sunku susitaikyti su zirzimu, kai klaidos vis kartojamos ir kartojamos, o pabandžius vėl primint taisykles gauni atgal - "TAIGI JAU MOKĖMĖS".
Regis, jie nešioja nematomus šalmus, kurie saugo nuo informacijos patekimo į smegenis. Baisiausia, kad kalbu taip, kaip kalbėjo mano mokytojai mūsų klasei. O mums tada atrodė, kad visai neblogai mokomės. 
p. s. pavarčiau senus savo sąsiuvinius - tikrai neblogai mokėmės :D

Big Day

Pirmadienio rytas. Beveik nemiegojau. Kažkaip keistai veikia kaimo tyla ir nauja lova. Apsistojau už kelių šimtų metrų nuo abiejų Baltosios Vokės mokyklų, tad keliuku judantys uniformomis pasipuošę mokinukai nuteikia šventiškai.

Ateinu valanda anksčiau, tačiau mokykla jau duzgia. Susiduriu su pirmaisiais smalsiais žvilgsniais. Galiausiai vienas auklėtinių įsidrąsina paklausti – jus geografijos ar lietuvių kalbos mokytoja? Lengvas šokas – jie visi tarpsavyje kalbasi rusiškai. Pirmasis išbandymas – vienas mokinys prisistato ne savo vardu, tačiau mokytoja apie tai buvo įspėjusi.

Mokytojų kolektyvas atrodo gana draugiškas ir darnus, bet turbūt tikėjausi daugiau pagalbos. Apie mentoriaus skyrimą dar nieko negirdėjau. Visko turiu klausti ir ieškoti pati. Dar nieko nežinau apie dienynus, neturiu klasių sąrašų.

Renkuosi mokyti!?

Tikriausiai tik šiandien popiet besipakuodama lagaminus suvokiau, ką man reiškia sprendimas – galiu važiuoti mokyti bet kur. Save vis raminau – penktadieniais grįšiu namo, o ir darbo sutartis tik metams, nes išleidžiu mokytoją į stažuotę. Nors ir stengiausi pasiimti tik reikalingiausius daiktus, tačiau užkimšau visą bagažinę ir galinę sėdynę. Savotiškas dejavu – jaučiuosi kaip pirmame kurse, kai reikėjo iš Kauno kraustytis į sostinę su mintimi, jog gyvensiu laikinai.