"Viens turtingas tėvas mirdams sūnui savo pasakęs:Aiškinamės nežinomus žodžius, klausiu, kas yra "čiabatai". Viena mokinė beveik virsta iš suolo: "Mokytoja, mokytoja, aš žinau! Čia tokia duona."
– Niekam „padėk dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk ir tankiai valgyk duoną su medum.
Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdams stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt.
Viens žinovs jam pasakęs, ką tie jo tėvo žodžiai nužym. Niekam „padėk dievs“ nesakyt yra tai: eiti prė darbo anksčiausia, pirma kitų, kad nė vienam nereikėtų sakyt „padėk dievs“.
Vis naujais čebatais dėvėt yra tai: kada būsi dėvėjęs su čebatais, nepamesti purvinų, bet nučystyt, nušveist, padėti į vietą – kad kada ausies, vel būtų kaip nauji.
Tankiai valgyt duoną su medum yra tai: niekada nevalgyk, kol nėsi išalkęs, o kada būsi išalkęs, kad ir duoną su druska pasisūdydams valgysi, tai teip pat bus gardi, kaip ir su medum.
Teip tas sūnus paklausęs to žinovo išaiškinimų savo tėvo prisakymų ir prasigyvenęs, palikęs turtingas."
Užrašė Matas Slančiauskas apie 1893 m. Iš „Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1975 m.
O ką, man irgi itališka virtuvė prie širdies :D
P. S. ryt šaškių čempionate dalyvaujam prieš mokinius :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą