Kasdien į karą

Jau įpusėjo antra savaitė su šiokiais tokiais emociniais pliūpsniais. Palaipsniui atrandu, kaip suvaldyti ir sudominti mokinius. Na, bent jau trumpam. 
Esu gerokai nusileidusi ant žemės, tiksliau – nuleista. Mano mokomas dalykas dabar yra mažiausia bėda. Man nuolat reikia priminti, kad pamokoje kalbama lietuviškai, reikia visaip apgaudinėti ir žaisti, kad bent 15 minučių vyktų darbas. Jei bandau kažką įdomiau pateikti, pasipila pašaipos: “Oi, mokytoja, ir vėl spalvoti lapukai”. Jei noriu, kad bent kiek pajudėtų iš savo vietų, gaunu zirzimo bangą, kaip jie su tuo ar anuo nesėdės, kaip nori likti savo vietoje ir panašiai. Būna dienų, kai suprantu, jog mano kantrybė - geležinė.
Jie žiauriai greitai susinervina, suglamžo lapą, jei neprieini, kai kviečia. O kviečia visi vieni metu.

Labai noriu niekada nekelti balso, nes tai man kelia stresą, tačiau tenka. Šiandien man buvo pasiūlyta “atsipisti”.

Aišku, yra ir puikių mokinių. Sakydama puikių, turiu omeny, kurie stengiasi mokytis. Kaip bebūtų gaila, nors ir mokosi lietuviškoje mokykloje, rašydami ir kalbėdami daro labai daug klaidų, sunkiai skaito. 
Na, bent KAŽKO išmokysiu, tik labai sunku susitaikyti su zirzimu, kai klaidos vis kartojamos ir kartojamos, o pabandžius vėl primint taisykles gauni atgal - "TAIGI JAU MOKĖMĖS".
Regis, jie nešioja nematomus šalmus, kurie saugo nuo informacijos patekimo į smegenis. Baisiausia, kad kalbu taip, kaip kalbėjo mano mokytojai mūsų klasei. O mums tada atrodė, kad visai neblogai mokomės. 
p. s. pavarčiau senus savo sąsiuvinius - tikrai neblogai mokėmės :D